MD

© 20I3 MAHAMATI.LT

  • w-facebook

EILĖS

Poezija atsiranda ne tada, kai norisi kažką nustebinti, eilės randasi tada kai vyskta vidinės transformacijos, giluminiai suvokimai. Tai laikas kuris tęsiasi kartais mūsų gyvenime nuo kelių akimirkų iki daugybės metų.  

AR TU AR AŠ

 

 

Kažkam aš angelas, kažkam aš demonas,
Nes pasaulį vertinu pagal savas tiesas...
Kur ribos tau – beribiškumas man,
Ir būna atvirkščiai - skirtingi protai, skirtingi norai...

 

Kažkam aš angelas, kažkam aš demonas,
Nes neveikiu taip, kaip tiki tu,
Nes netikiu jau tuo, kuo vis dar tu tiki...
Nes tu jau ten, o aš jau čia...

 

Kažkam aš demonas, kažkam prašvitęs,
Kažkam aš chaosas, kažkam šviesa,
Koks skirtumas kas aš, svarbu kas tu?
Ar išgelbėsi save stebėdamas mane?

 

O gal aš angelas demono širdy?
Ar demonas pas angelą aky?
Koks skirtumas, tau protas niekada neatsakys,
Tyla tik, tik tyloj gali save išvyst...

 

Geriau pamiršk mane, atrask save,
Tada aš angelas, o tu jau demonas,
Nes pamoka esu aš tavo tavyje,
Aš tavo angelas, aš tavo demonas...
Todėl geriau tylėt, kol tyla Tiesa pataps...

 

                                                            (kartu su Remigijus Pavlavičius)

 

ŽAIDIMAS

 

 

Tūkstančiai bangų, inkarnacijų sapnų...
Tiek daug įkvėpimų...
Įkvėptų ir sulaikytų...
Tiek daug patirties ryto sunaikintų...
Tiek daug vilčių įdų paskandintų...
Kur mes buvome anksčiau?
Ir kas esame dabar, ar būsime rytoj?

 

Pabudęs košmarus išvydau aš aplink,
Regiu dramas jau atmerktom akim,
Regiu ko niekad neregėjau...
Kai pažvelgiau aš ne aplink,
Regiu aš košmarus dabar savy,
Regiu, ko niekad neregėjau...
Palikto kranto jau nebematyt...
Košmarai bando paskandint...

 

Aš išskleidžiu dabar sparnus
Ir pasileidžiu į mirties sapnus...
Ar degsiu pragare,
Ar tirpsiu danguje,
Ar kovosiu su yda...
Aš pamečiau save,
Aš atradau save,

Aš atradau, o ryt rytą vėl tai pamiršau...

 

 

GIESMĖ APIE RAMI

 

 

Grandininė Meilės reakcija...
Susiliejimas šis dviejų Širdžių...
Liejasi tiek daug spalvų,
Vaivorykštė jausmų,
Vaivorikštė aistrų,
Pasiekta Dvasia be pastangų...

 

Alfa ir Omega iš dviejų...
Tarp dviejų Širdžių...
Ir sutikęs Jį aš pasakiau -
Nebereikia nieko, viską jau turiu...

 

Tėve, viską jau turiu...

Turiu, todėl džiaugsmingai sugryžtu!..
Ir Sfinksas atveria Vartus...
Sveikina sugyžtančius Vaikus...

 

 

NESUPRATIMAS

 

 

Nori kažką pasakyti... Ir negali...

 

Žodžiai šie nebetelpa tavy...

 

Noriu apkabinti.. Bet tu senai jau per toli..

 

Noriu širdį tavo aš atverti,

 

Bet raktai mano tau nesuprantami..

 

Laimės palinkėjimai čia patiriami kaip skaudantys randai...

 

Ilgesys suprantamas tik kaip silpnumas..

 

Susitaikymas suprantamas čia kaip bailumas..

 

Pyktis ir tamsa savy...

 

Kažkam tu augi,

 

O kažkam atrodo kad viską griauni...

 

Viską atiduot gali su sąlyga,

 

Kad pilnatve prisipildys bent širdys dvi...

 

Protas suprantamas čia kaip Širdis,

 

O Širdis deja kaip protas...

 

Ir vistiek - Aš nori apkabint...

 

 

MERKURIJUS APIE SAULĘ

Tavo Dieviškumas nebetelpa manį...
Žodžiai per menki šį grožį nusakyt...
Dieviškasis Tėve... Ačiū, begaliu tik pasakyt...
Dieviškoji Motin... Ačiū, begaliu tik pasakyt...

Aistrą mes pavertėm Keliu į Viršų,
Kelią mes pavertėm dangišku džiaugsmu,
Džiaugsmą mes pavertėm Dievišku šokiu.
Šis džiaugsmas virto svaiginančiu skrydžiu...

Dieviškasis Tėve... Ačiū, begaliu tik pasakyt...
Dieviškoji Motin.... Ačiū, begaliu tik pasakyt...
Ačiū, kad pasivertei Angelu - Žmogum,
Ir Ačiū, kad leidai Save per Ją patirt...


 

NUSIRENK



Nusirenk, parodyk savo sielą...
Nusirenk, parodyk viską ką turi...
Nusirenk, nors viską jau mačiau..
Nusirenk, nors nieko man nereikia...

Ką norėjau gauti, ta gavau...
Ką norėjau atiduoti, tą turiu...
Ką patirt aš norėjau - patiriu be pastangų,
Ir nurengiu save aš be ribų..

Ko verta siekti – aš siekiu
Kas nevertas pastangų -
Tas pamirštas be skrupulų...
Tačiau Jo nepamirštas nei aš nei tu...

Nusirenk, atiduok man viską

Nusirenk, viską ką turi...
Nusirenk, atiduok tą protą..
Nusirenk man, nusirenk ir atsiduok...

 

 

NEPATOGI TIESA

 

Pasirodė knyga ir kilo audra.

Vieni dėkoti pradėjo,

Kiti Dievo ieškoti išėjo.

Treti - akmenim užmėtyt norėjo.

 

Buvo tokių, kurie pavydėjo,

Buvo ir tų, kurie juoktis pradėjo.

Bet liksim mes čia ne dėl jų,

Liksime čia mes dėl mūsų.

 

Dėl tų, kurie smūgį pajutę,

Busti pradėjo, nesigailėjo.

Būsim dėl tų, kurie sienų nemato.

Kursim dėl tu, kurie dar nerado...

 

 

SAVIVOKA

 

Gyvenimo kryžkelė - nauja pradžia.

Parklupęs supratau, kad visada klūpėjau.

Atsistojęs supratau, kad galiu ir skristi,

Skrendąs suvokiau – kad supratau.

 

 

TIESUMAS

 

Tapti bepročiu ne taip jau sunku.

Tereikia užduot klausimų tiems,

Kurie bijo savųjų minčių.

O juk bijo visi -Bepročio kalbų apie tylą, 

Apie sąžinės balsą širdy.

Tik bijo jie visi ne bepročio,

Kuris kalba apie tylą savy.

Bijo, kad išvys jie beprotnamį negyvoj savo širdy...

 

 

BRAHMAPAD

 

Brahmaną pažinęs parklupau,

Kai ribą amžinybėj pajutau.

Vėl atėjau... ir delnus suglaudęs nurimau...

Pagaliau Esmę atradau.

 

Dabar žemiška tiesa vėl artima,

Nes savo veidą Tavyje matau.

Ir žemiška kančia nebe karšta,

Kai skrydi joje aš atradau.

 

Nebaugi Mirties mums karalystė,

Ir žemiška meilė jau nebe yda,

Jai Brahmano akimis neri į ją.

Delnus suglaudęs tu žinai - tai ne pabaiga.

 

 

ŽMOGUS – FENIKSAS

 

Kai nelieka net paskutinei kovai jėgų,

Kai nelieka net noro laimėt,

Kai pats Dievas tau leidžia kristi žemyn,

Kai krenti – tu skrydį pajusk.


Jei krisdamas pajusi laisvės akimirką

Ir muziką trūkstant grandinėms sunkioms,

Jei kritimą tu paversi skrydžiu į dugną -

Tą dugną pasieksi su tyra atgaiva.

 

 

Kai nusileidęs tu juodą žemę pajusi,

Spalva ta juoda ims net spindėt.

Tavo pralaimėjimo skrydis žemyn

Pavirs spindesiu Fenikso iš pelenų.

 

 

ATSPINDYS

 

Akimirka tarp gimimo ir mirties.

Lėlė jau ant scenos – šou prasidėjo!

Suvok – žiūrovų ložėse veidrodžiai,

Ir skambanti muzika... tavo.

 

 

MAJOS ŽAISMAS

 

Čia statomos sumos didžiausios.

Čia vertybės kasdieną vis kitos.

Dauguma praranda čia viską,

Nes net laimėję čia viską – nelaimi nieko.

 

 

AMŽINYBĖ – DABARTIS

 

Gyvenimas šiame kostiume – tai akimirka…

Ar ji gėdinga, ar ji didinga...?

Vieną dieną atrasime patys,

Kad gyventi įsikibus kostiumą – gėdinga…

 

 

Amžinybėj – žmogui vietos nėra.

Amžinybės neįgis net pasaulio galva.

Amžinybės neįpirks net aukso gija.

Amžinybės neišvysim žmogiška rega.

 

 

Griūvančios stiklinės sienos akyse.

Paukščio skrydis širdyje…

Neregėti toliai mintyse…

Tikra Laisvė gimsta viduje.

 

 

METAMORFOZĖ

 

Miegantys protai – sapnas sapne,

Iliuzija yranti juda laike.

Skausmą mes jaučiam tik tamsoje,

Harmonija – liepsnojanti Saulės šviesa.

 

 

Svetimos vertybės - vien tik galvoje.

Svetima tuštuma ir kalboje...

Jokios laisvės mintyse.

Jokios meilės aistroje.

 

 

Tebūnie aplinkai akys nutyla.

Skrydis viduje... ir išnyksta sienos gamtoje.

Lotoso poza sustingusi laike,

Tai Beribėj Jūroj nemirštanti banga.

 

 

ŠIRDIES BALSAS

 

Tavo veidą noriu aš paliesti,

Pavogti skausmą iš tavos širdies.

Prisimenu aš akių tų dieviškumą,

Pajaučiu ilgesio ugnies karštumą.

 

 

Dabar aš viską supratau…

Tavas akis aš naktyje matau.

Kai ilgesingos akys žiūri į žvaigždes,

Svajonės paliečia širdies stygas.

 

 

Dabar jau viską supratau,

Kai deimantus karštus aš akyse liečiau,

Kai mintyse tik tavo šypseną matau,

Kai širdyje tavas rankas laikau…

 

 

PABAIGA – TAI TIK NAUJO PRADŽIA

 

Kai vienus laisvė naikina,

Kitus net suvaržymai laisvina.

Dažnai mintys tampa galingos

Kai sau prisipažįstam buvę silpni.

 

 

Tu neverk dėl manęs,

Tu neliūdėk dėl manęs.

Aš skrendu, skrendu jau savo keliu,

Ir kai suprasi save, gal pavysi mane...

 

 

Nes ten, kur akyse ir širdyje,

Susilieja jūros mėlis ir dangus,

Ten, kur nėra netikrų žmonių...

Pats, tiktai pats – nuneši Ten save...

 

 

MEDITACIJA

 

Auksčiausiam pastate, aukščiausiame aukšte,

Tamsiausiame kambaryje, tu jo centre.

Užuolaida juoda už užmerktų akių,

Tu išvysi garsą kai mintis išnyks.

 

 

DORYBĖ AISTROJE

 

Kai įsisuka Meilės viesulas,

Išnyksta sienos, išnyksta priešybės.

Kai įsisuka Meilės viesulas,

Išnyksta randai... Išsiskleidžia sparnai.

 

 

TIKRASIS AŠ

 

Ilgiuosi tų kurie ilgisi manęs. 

Laukiu tų kurie eina pas mane.

Ateinu pas tuos kuriems manęs reikia.

Vengiu tų kurie vengia manęs.

Myliu tuos kurie myli mane.

Kurčiam esu nebylys.

Ištroškusiam esu vanduo.

Pasipūtėliams esu naivus kvailys.

Bet manęs nėra, tėra tik veidrodis.

Manes nėra, esi tik tu.

 

 

JI - TAI MOKYTOJAS

 

Gerbiu akis tavas aš už šaltumą,

Gerbiu, nes šaltis karštį atvėsiną.

Gerbiu rankas tavas silpnas,

Gerbiu, nes moko jos stiprybės.

Gerbiu balse tavam aštrumą,

Gerbiu, nes chaosą svajų išgryniną.

Gerbiu tavo širdį paslaptingą,

Gerbiu, nes radus kelia - tai kelias į visas širdis.

Gerbiu aš tavo pyktį,

Gerbiu, entuziazmo švelnumui jis suteikia.

Gerbiu ir kūną tavo geidulingą,

Gerbiu, nes moko jis beaistriškumo.

Gerbiu lūpas aš už kaukių įvairovę,

Gerbiu, nes įvairovė moko supratimo.

Gerbiu aš tavo sielą tyrą,

Gerbiu, nes ir pats ten gyvenu.

 

 

VISOS RIBOS - TIK VIDUJE

 

Vidinių netekčių tu karuselėj,
Vidinių netekčių mes sūkury...
Kažko netekę mes atrandam,
Atrandam naują tiesą savyje...

Tave paliko jie, tave paliko jos...
Tave paliks dar daug kas,
Ir tu paliksi daug dar ką..
Todėl išmok palikt, išmok, 
Nes to tave Jis moko jau seniai...

Išmok neprisirišt... išmok, 
Nes prisiriša bailiai...
Išmok mylėti paliktus... išmok,
Nes nemyli tik numirę...
Ar tu gyva? Ar tu dar gyvas?

Tave išmokė išgyvent...
Tačiau Gyventi neišmokė...
Pasiaukot tave išmokė...
Ir tu žinai - aukojasi tik aukos...
Auka negyvo ritualo liūdesy...

Ir visa tai tik tavo prote,
Visa tai tik šansas rinktis...
Kuo būti ar nebūti...
Visa tai tik netikra visuomenė,
Ir ta visuomenė tik tavo viduje...

Visa tai tik tavo prote,
Ieškoti laisvės ar Laisve Būti.
Visa tai tik žaismas tavo viduje,
Visi kalėjimai ir visos ribos,
Visa tai tik mūsų viduje..

Viskas nuolat kinta...
Išmokime grakščiai mes nutolti,
Tada grakščiai ir artėsime prie Jo,
Išmokę džiaugtis savo laisve,
Išmoksim džiugint ir kitus.

Įkinkytas trauki tu vežimą...
Šimtus vežimų tu tempi...
Savo kryžius neišmanymo veži...
Įkalintų elgetų piktų tu vengi,
Laisviems karaliams šypsais nuolankiai...

 


Taip, tu tai darai, tu tai žinai...
Kodėl renkiesi tu nelaisvę?
Kodėl renkiesi ritualą šį negyvą,
Ritualai šie svetimų juk sukurti...
Kelkis..! Ar Tu pamiršai...
Tu Jo Sūnus, Tu Jo Dukra..!

 

 

PAMIRŠK VISUS

 

Imk mane už rankos, imk ir nusijuok...
Tuščios ervės tarp tavęs, manęs..
Užpyldik jas savim!
Kodėl čia esam mes, kodėl ne jie?
Diena dabar didžiausia iš didžių, 
O tu stovi tarp manęs - savęs..
Tuščios erdvės jųjų tuštumos jau tavyje...
Širdies šviesa jųjų apgraužta...
Tuščios erdvės sienų tavo...
Tuščios ervės baimių apkalbų,
Pavydėjo, apkalbėjo, nužudyt nesugebėjo...
Naikino, nes savęs pamilt nepanorėjo...
Visata jų juk iš vidinių dogmų sutverta...

Paimk mane už rankos, paimk ir nusijuok...
O teatras tęsias ir be jų...
Teatras tęsis iki ir po tavęs...
Dabar diena didžiausia iš didžių!
Atsiduok ir nusijuok iš jų...

Paimk už rankos, paimk ir nusijuok...
Tik pragarą pasiekę atsispirsim,
Tik tada pakilsim dar aukščiau...
Tada surinksim vidų savo sudaužytą,
Pažvelgę ir nustebę mes sakysim -
Stiklo dužėse veido savo neradau...
Praradimuose netekties aš nematau...

Imki ranką mano iš išeik..
Iš kaleimo jų sukurto tu išeik..
O tie kas išėjo atsisukti nebenorėjo, 
Liūtais Visatos dykumose jie jau virto
Ir teatro aistros nebeveikia jau jų...
Teatrą palikime mes tiems...
Kurie svetimų vidinių baimių,
Svetimų moralės normų apriboti,
Nes teatras tęsis iki ir po jų...

Imk ranką , imk ir nusijuok...
Panirk į pragara ir atsispirk,
Atsispirk ir Feniksu pakilk..!
Šiandien diena didžiausia iš didžių,
Iš kiemo tu išeik
Išeik dabar ir nusijuok...
Išeik, ateik, aš laukiu čia
Ir juokiames mes jau
drauge...

 

 

TIESIOG ŽINAU DAUGIAU

 

Kai prabylu aš aštriai, 
Ar kaip ne įtinka tau,
Ar šaltai - kalbu aš su protu tavu,
Bandau padeti sau... ir tau,
Bandau padėti mums, 
Kad ištirptu ribotumas, 
Kad tobulesnis būtu pralaidumas...

Manęs tavo kūno grožis neapgaus, 
Jis laikinas – aš tai žinau, 
Neapgaus manęs ir tavo protas, 
Žinau, kad jis ne tobulumas, 
Aš žinau, kad jis vis tobulesnis...

Pasitikiu Tavim, nes Tave mačiau...
Mačiau kai susitikom mes tada, 
Mačiau po to daugybę kartų...
Kai susiliejom kaip Esybės mes
Kai persmelkėm viens kitą... 
Ir dažnai matau giliausią tavo Esmę,
Matau Tave aš nuolat...
Nuolat jaučiu tą dieviškumą, 
Harmoniją, grožį ir tylą tą vidinę...

Ir nemyliu aš tavęs, nes... 
Meilė man tai busena
Būsena kurią aš ir taip jaučiu gana dažnai, 
Bet kai patiriu Tave.., 
Aš nemyliu - aš Įsimylėjęs patampu, 
Ir tai gražiausia kas nutikti gali iš dviejų Esybių...

Aš neturiu ko duoti tau
Aš juk asketas senas jau esu... 
Bet turiu ką duoti Tau.
Tu tai žinai... ir nežinai...
Aš visad liksiu čia, tik čia,
Savo viduje, Tavo viduje...

Man nesvarbu kur tu buvai...
Man nesvarbu pas ką keliausi,
Aš liksiu čia, čia jau Esu,
Aš liksiu Tavo viduje, savo tyloje
Aš būsiu čia, aš lauksiu čia..

 

 

TU MANO MEDITACIJA

 

Tavo kūnas saldžiausias – instrumentas man,
Tavo jausmai – vaivorykštė man,
Protas Tavasis – meditacija man,
Siela Tava – mano dvasios aistra.
Altorius Tu mano, o aš Tavo malda...

 

Mano kūnas – skydas tik Tau,
Mano jausmai - iniciacija Tau,
Protas manasis – savivoka Tau,
Kai Tau tik esu – dvasioj grimztu,
Altorius aš Tavo, o Tu mano malda...

 

Akys tos Tavo – lyg ryto rasa,
Šypsena Tavo – ryto aušra,
Juokas tas Tavo – vaiko švara,
Balsas tavasis lyg Dievo tyla,
Tavo buvimas – mano galia...

 

Save aš pasiekęs Tave atradau,
Upė Tu mano – o aš Tavo vaga,
Nektaras Tu dvasioj ir dvasia nektare,
Tikslas Tu mano, o aš Tavo aistra...
Nes Meilė pradžia, o Tu pabaiga...

 

 

ŠIRDŽIAI NESVARBU

 

Nesvarbu kur aš buvau
Ir man nesvarbu kur Tu buvai..
Nesvarbu ką lietei
Ir nesvarbu ką jautei...
Svarbu ką turi Tu čia ir dabar...

Nesvarbu kas ką sakė,
Svarbu ką girdi savam viduje,
Nesvarbu ką matei akim ne savom
Svarbu ką sakau - tau čia ir dabar
Svarbu ką jauti tik čia ir dabar...

 

Kiek kartų atsidavei – nebe svarbu,
Svarbu - kaip atsiduoti tik čia ir dabar,
Svarbu, kad ištirptum tu čia ir dabar
Nusirenkti svarbu iki sielos gelmių
Nesvarbu ką jie sakė, nesvarbu ką sakys.

 

Nesvarbu, kad niekas tavęs dar nemokė,
Nesvarbu, kad šokti nemoki,
Nesvarbu, nes tai ne tiesa,
Šokti seniai jau tu moki,
Visur kur buvai, tave to tik ir mokė...

 

Visus ką lietei, visus ką jautei,
Tik dėl savęs ir manęs tai darei,
Todėl atsimink iš kur atėjai,
Kur tu buvai ir ką tu jautei,
Todėl nusirengus artėti pradėk..

 

Svarbu tampa jau nebesvarbiu,
Beribiškumas tampa dar viena aistra,
Esmės malonumas tampa malda...

Visur kur buvai - ten buvo saldu
Visur kur dar būsi, tebūna saldu...

 

 

PASIRODYK

 

parodyk savo veidą sau, 

parodyk tai ką nuo savęs slepi...

parodyk savo vidų sau,

parodyk - tai ką dar tik numanai...

parodyk, nes ugnies dar vis turi...

 

parodyk tu save kaip sielą,

parodyk, nes matytis turi Ji...

parodyk savo meilę sau,

parodyk, nes nuvysi Tu visai...

parodyk... ir pražysi Tu viskam...

 

parodyk tai ko niekas dar nematė,

nors matė viską jau visi,

parodyk Tu save visokią ir visaip,

nes niekas nieko juk nemato...

nes niekas niekam ne įdomus iš tiesų...

 

 

 

 

 

 

 

 

 

pasimėgauk savo kūnu,

pasimėgauk Tu jausmais,

pasimėgauk tiek kiek telpa...

pasimėgauk... ir atmetus tas senienas... 

Tu judėk toliau...

 

pasimėgauk Tu Dvasia..

ir parodyk sielos grožį...

mėgaukis Tu ištisai...

ir malonumais ir skausmais...

ir rojais laikinais... ir pragarais tais ne tikrais...

 

parodyk Tu užspaustas tas gelmes...

parodyk Tu tą totalumą...

kuris šaukia jau seniai...

parodyk... ar moki švęsti Tu save..?

parodyk... ar moki švęsti Tu save..?

PARADOKSAI

Dievas pasivertė Deive

Ir pasirodė priešais mane...

Visa savo jėga, visu savo grožiu...

Lengvai sugundė mane...

Juk pats Dievas Joje!...

Dievas pasivertė Deive

Pakerėjo akim, parklubdė Širdim...

Ir sugundžius - apgavo mane!..

Meilės ilgai mokino tada...

Ir vėl sugundė savo beribe galia...

Dievas pasivertė Deive...

Suvedžiojo savo akių naivumu...

Šokdino nakties gaivumu...

Ir zenite jausmų, vėl paliko mane!..

Laisvės Jis-Ji mokino tada...

Dievas pasivertė Deive,

Aš viską atidaviau ne savo valia,

Išsižadėjau Jos malonės dėka...

Tad iš alkio apie mirtį masčiau

Ir Jis-Ji stiprybės mokinio tada...

 

Ir vėl Jis pasivertė Deive, Viską gražino...

Viską atleido...

Daug dar pridėjo

Ir į Širdį įėjo, nei kart neišėjus...

DIEVO ŽMOGUS

Tik Žmogus siekia...

Suvokt save visiškai...

Ir pamiršti save...

Užkariauti Jis siekia...

Ir išsižadėti tada...

Tik Žmogus siekia...

Viską sunaikinti

Ir viską pamilti...

Visiškai realizuotis...

Ir dematerializuotis...

Tik Žmogus siekia...

Ir tapti Dievu...

Ir tapti Deive...

Abu Viename

Ir Valdovu Juose...

Ir tik Žmogus gali...

Viską sukurti

Ir viską palikti...

Viską praradęs...

Viską atgauti...

 

Ir tik Žmogus gali...

Šventraščius degint

Ir sukurt geresnius...

Nugrimzdus į Nieką

Vėl tapti Viskuo..

SKAUSMO MALONUMAS

buvo gera atpažint Tave...

tarp planetos milijonų šių veidų...

ir kuo buvo geriau,

tuo šiandien skausmingiau...

 

ačiū Tau už skausmą šį...

liudesį... pabūk dar... neišeik...

ačiū Tau už šitiek Dovanų...

liudna, nes buvo gerą iš tiesų...

 

liudesį... pabūk dar... neišeik...

tiek daug prisiminimų tu neši...

tiek daug patirties tu savyje turi...

liudesį... pabūk dar... neišeik...

 

ašaros man primena unikalumą...

liudesys man primena brangumą...

kuo išsiskirt sunkiau...

žinom - tuo buvo prasmingiau...

 

ačiū Tau už skausmą šį...

ačiū Tau... už šitiek Dovanų...

liudesį... pabūk dar truputėli...

ilgesį... pabūk dar... neišeik...

TIKĖJIMO IŠBANDYMAI

Kai palikto kranto jau nebematyt...

Abejonės bando paskandint...

Ir kartais mes nežinom ką daryt

Tas kas bijo, nori vėl užmigt...

 

Saulės Miesto man dar nematyt

O abejonės bando paskandint...

Ir jėgų dažnai nebeturiu

Tad krisdamas skrydį atrandu...

Kojomis į pragarą aš atsirėmęs

Suglaustais delnais į Tėvą įsitvėręs

Akimis Laisvę aš įsimylėjęs

Nes galvą Karalystė jau lytėjus..

 

Taip aš viską prarandu

Nes savo noru krantus aš palieku...

O Saulės Miesto vis dar nematyt

Abejonių bangos bando paklaidint...

Ir kai jėgų nebeturiu

Suglaustais delnais aš Idėją įsitvėręs

Laisvę akimis įsimylėjęs

Nes dvasią pats Dievas palytėjęs..!

MAN PATINKA

Man patinka justi kančią,
Man patinka skęst malonume...
Man patinka viską kurti,
Ir patinka vėl sugriaut...

Man patinka daug svajoti,
Ir patinka mirt rutinoj...
Man patinka būti doru, 
Ir patinka būti nušvilptam...

Man patinka būti pastebėtu,
Ir patinka būti niekiu...
Man patinka daug turėti,
Ir patinka elgetaut...

Man patinka ir karietos,
Man patinka ir apsaros,
Man patinka angelai parpuolę...
Man patinka ir pakilę...

Man patinka visos spalvos,
Bet patinka ir sausra...
Man patinka kai patinka,
Man patinka ir kai ne...

Man patinka būt ištroškus,
Ir patinka nenorėt...
Man patinka geisti...
Ir patinka tai pasiekt...

Man patinka būt beprasmiu,
Ir patinka tapti legenda...
Man patinka šis pasaulis
Ir patinka viskas kas jame...

Siela,

Linkiu Tau... Kad jaustum alkį nuolatinį...
Linkiu Tau... Kad taptumei godi...
Linkiu alkio, nes tapsi aktyvi ir gyva...
Linkiu godumo, nes tik išgėrus taurę iki dugno..
Tu rasti beprasmybę... Ir grožį jos...

Linkiu begalinės Tau aistros... 
Ir linkiu, kad ji degtu tik viduj,
stubure tikėjimo blaivaus...

Aistra.. padės pamilti beprotybę... 
Beprotybę savo.. ir kitų...

Linkiu vis klaust ir klaust... 
Ar yra kur daugiau, ar yra kas daugiau...?

Linkiu sąmoningumo Tau suprast.. 
Po visų kelių ir klystkelių... 
Kad alkį ir godumą patenkint sugebės tik vienas Jis... 
Tavo Dievas asmeninis...

Kada pasiimsi...
Gyvenimą savo.. 
Nors atrodo lyg mano...
Kada pasiimsi..?..
Įkvėpimą Tu mano... 
Kad liktų tik Tavo...

Kada pagaliau
Viską pamiršti man leisi,
Kad nesidairyčiau žemyn...
Kad tekrisčiau aukštyn...

Ką man sukurti... 
Ar ką man sugriauti..?..
Įsakysi Tu man...
Ir viskas tik tam
Kad nebegryščiau atgal...

Ką man palikti..
Ar prie ko prisirišti
Kad vėlei sutikčiau Tave
Kad vėlei paliesčiau Save

Ką nužudyti... Savam viduje
Ar ką užauginti Tavajam sode...
Kad išvysčiau Tave
Kad amžiams.. pamirščiau save...

DIEVAS NETURI SAIKO

Pamiršau ką reiškia saikas..
Pamiršau jį... beieškodamas Tavęs..

Ir vėl kai surandu.. Saiką pamirštu..
Tavo vergu patampu...

Aš medžioju tik Tave...
Bet mirtingiems.. tai nuodėmių knyga..

Kai nurengiu aš ją...
Iš tiesų.. žiūriu į Tave...

Ir kai saiko nejaučiu...
Nuopelnus.. tik Tau skiriu...

 

MALONUMAS

Tu malonumas..
Kaip vėjas jūrai..

Tu bangos mano krantui...
Tu žvaigždes mano dangui..
Kaip lūpoms bučiniai..
Tu malonumas..

Tu malonumas..
Kaip skrydis paukščiui..
Kaip laisvė Žmogui..
Malonumas...

Tu tyla mano akims..
Diena mano naktims..

Tu pasekmė..
Maldų kasdieninių..
Alkio beribio..
Tyrumo esminio...

Tu malonumas..
Tu malonumas..

SHIVA-KALI

Ir Aš ryja pasaulius..
Ir Aš laižosi lūpas
Ir Aš gauna ko reikia
Ir gauna kai reikia...

Ir einu aš gilyn..
Kur nėra pabaigos..
Ir einu aš iš ten
Kur nebuvo pradžios...

Užvaldei Tu mane..
Nes įvaldžiau aš Tave..
Ir viskas tik tam
Kad užvaldyti Save...

Ir palikom visus
Kad atrasti Namus..
Ir Namai tie pilni
Lyg Visatų visų

Ir viskas tik tam
Kad užvaldyti Save
Ir užvaldęs Save
Tu paskęsti Dieve...

Ir Aš Namuose.. pamiršęs save
Ryju pasaulius, lūpas laižaus
Nes palikom visus
Kad pamilti visus...

Ir tu.. pamilsi visus
Jei prarysi visus...
Taip užvaldysi Save
Ir paskęsi Dieve...

ATGAL NAMO

Įsikibk stipriau..
Įsikibk į ranką mano..
Aš pranešiu mus iki žvaigždžių..
Ten toliau.. už rojaus debesų..

Dar ir dar.. prikelsiu aš tave
Dar ir dar.. gelbesim vienas kitą
Iš atgimimo vargų, inkarnacijų bangų..
Juk keliaujame anapus laikinų visų dievų..

Verksiu iš skausmo kai žadinsi mane..
Verksi tu.. Meilei aš žaidinsiu tave..
Kitaip negalime...
Nei Aš.. Nei Tu..

Iš skausmo aš verkiu...
Iš džiaugsmo aš verkiu..
Kitaip negalime...
Joks žmogus.. Nei Aš, nei Tu..

Įsikibk stipriau..
Įsikibk į ranką mano..
Aš pranešiu mus iki Tėvų..
Ten toliau.. už rojaus debesų..

ALSAVIMAS

Ir Tavo veidą.. 
Aš paleidžia...

Akis, kurių pamiršti neįmanoma..
Protas.. Jis priverstas paleist..

Tu tolsti.. kad išlikt savim..
Aš tolstu..kad išlikt savim..

Paleidžiu šypseną Aš Tavo..
Šypseną.. Kuri užpildė tą bedugnę..

Bedugnę gyvenusią many..
Paleidžiu.. Taurė nektaro patirta...

Ir nori verkt kažkas many..
Ir šypsosi kažkas many..

Nors pats.. rojaus dievas Indra
Dovanojo man tave...
Himalajų Sąmonė
Leido man paleist... paleist tave..

Ir dabar mes dar turtingesni..
Ir dabar mes tyresni.. Nes laisvesni..

Paleidžiu kvapą Tavo aš joje..
Per ją aš pažinau Tave..
Koks skirtumas kur ji dabar..
Jūs abu jau per amžius manyje..

Ir tą ką Jūs palikote many..
Ir tą ką Mes palikome tavy
Mes padalinsim kiekvienam..
Kiekvienam savam Kely..

Mes tolstam.. kad išlikti savimi..
Mes duodam.. kad išlikti su Tavim..

Jėgų suteikia Jo sena Žinia..
Jog vieną dieną mes visi..
Susijungsim.. Susiliesim..
Šyvos Šakti
Ekstaziniam.. kūrybiniam akte...

Tu tolsti.. kad išlikti savimi..
Tu tolsti.. kad tapti Manimi..

Aš tolstu.. kad išlikti savimi..
Aš tolstu.. kad tapti Tavimi..

Ir Tavo veidą šį.. paleidžiu aš šiandien..
Ir Tavo Veidą.. atrandu šiandien..

 

 

 

KRITIKAMS

Sektose loja..

Kad savo skrynią Pandoros

Atidaręs aš jau seniai..

Tarp šventeivų eina kalbos..

Kad aš visus hipnotizuoju..

Žmonas ir jų svajonių Deives suviliojęs..

Su haremu gyvenu...

Kad su Dangum aš susipykęs..

O su demonais

Vedu derybas...

 

Pabusk!..

 

Gelbėti bando.. mane visi...

Ir nušvitimą sau įsikalbėję

Ir iš kiaušinių dar neišsiritę..

Iš pavydo ir dogmų

Jūs dar neišsigydę...

 

Atsigręžk į save!..

 

Tarp šventeivų eina kalbos..

Kad mano sėkmėje

Slepias Riteris Tamsos..

Kad mano juodoji karieta

Už LSD juk nupirkta..

 

Gyvenimo nematę..

Sielos neradę..

Apie Dvasią tik skaitę

Begalinėj Simfonijoj

Beprasmiškai..

Kaimyno dogmom apsistatę..

Ėda save...

Altoriuje proto..

Lyg stabą pasistatę mane..

 

Mylėk save!..

 

Taip mes matome jus..

Mes.. savo dantim ir nagais

Daug kartų pasiekę

Himalajų kalnus..

Apie kuriuos Tu skaitai..

Ir įsikalbėjai, kad juos pažinai.

 

Susikurk!..

 

Mūsų šventimas..

Parodo Tau tavo senatvę..

Mūsų jėga

Parodo Tau tavo silpnumą..

Mūsų laisvė

Parodo Tau tavo kalėjimo ribas..

Mūsų proto lankstumas

Parodo, kad tiesiog užstrigai

Metatrono Tu dar nematei..

 

Pakilk!

 

Su demonais Tu kovoji..

O mes mylime juos..

Ir jie prie kojų ant kelių

Lyg šeimininką suradę...

Angelams Tu meldies

Net ne žodžiais savais..

O mes vienoj lovoj su Jais..

 

Mylėk!

 

Žmogaus menkumo mes nepripažinę

Suicidą išsigydę

Protu Tėtį įsitvėrę

Individualiai evoliucijai mes juk atėję

Lotoso karūnas prigimtines

Mes tiesiog juk užsidėję..

 

Būk!

 

 

ŽAIDIMAI

Aš Žaidėjas.. ir Žaidimas Aš..

ir viskas tik Žaislai..

ir Tu taip pat..

Tu mano.. Aš Tavo..

Kad iš Visatos gautum leidimą Žaisti..

turi laikytis Auksinės Taisyklės - stengtis, kad Žaislai virstu ir Žaidėjais..

ir Žaidimu..

Tai Laisvė..

Ir tai yra Meilė..

 

 

ARBA NUŠVISK ARBA MIRK BANDYDAMAS

 

Alkį turiu...

Dievą medžioju..

Dvasią jaučiu..

Siela Esu..

Žaidimą žaidžiu..

 

Alkanas Gyvenimo..

Dar ir dar giliau..

Kaip žemė alkana lietaus

Leidžia persmelkti save..

Kaip kūdikis mamos krūties..

Alkanas būk Tu Esaties..

 

Kaip Mylimasis Mylimosios

Žvilgsnį gaudo vis..

O siela ieško grožio..

Taip Dievą aš medžioju..

Taip... kaip iš Širdies šauki..

Taip atsišaukia visi..

 

Tave aš Tave jaučiu..

Į Žaidimą kviečiu..

Žaisim iš ydų ir dorybių visų..

Šiam Žaidime nėra ne Žaislų..

Mirtį regiu, tad Dvasią jaučiu..

Gyventi ir atgimti geidžiu..

Nes.. Žaidimas Esu..

 

Ir sekame paskui..

Paskui klyksmą.. Tavosios Širdies

Nes vagiu.. baimę ir melą..

Mirtį ir tamsą...

Avis nuolankias.. iš Liūto..

Karališkos Tavos prigimties..

 

Kai mus pamatysi..

Geriau nusirenk.. ir nusilenk..

Ir mes atsiklaupsime...

Nes jei sudvejosi..

Tave sumedžiosim..

Kraują išgersim..

Beprotybę.. Tavyje mes atversim..

 

Nes.. Žaidėjas ir kuria..

Jis ir palaiko...

Jis ir naikina...

Pamiršęs save..

Tave atgaivina..

 

Tik Jis..

Sumedžiojęs.. Karūną įteikia..

Nurengęs per skausmą..

Tau prasmę suteikia..

Taip Žaidimą malonų

Su Tavim Jis sau žaidžia..

 

Taip.. nusirenk.. pasaulį..

Nuo savo

Apsunkusių dailių pečių..

Atmesk visus...

Tik taip šansą gausi

Tu pamilt visus..

 

Taip.. teisingai supratai..

Pasirinkimo juk nėra...

Nes Jis ir auka..

Ir auką praryjanti

Ritualo liepsna..

Jis ir saldūs vaistai..

Ir Jis - Tavo Liga

Nes ne Žaislų.. Čia nėra..

 

Nusirenk.. alkį jaučiu..

Į Tave Aš neriu..

Siela Esu..

Žaidimą žaidžiu..

Ir Tave

Dabar Aš kviečiu..

 

 

 

SĄMONINGAS SILPNUMAS

 

Galvą pakeli aukščiau...

Pabandai palikt mintis..

Atmerkt akis..

Ir pasiduoti..

Pagaliau...

Galbūt... kapituliuoti..?

 

Bandai ištarti.. NE...

Pagaliau..

Tikrą.. nuoširdų - NE..

Abejonėms.. ir dogmoms...

Baimėms.. ir iliuzijoms..

Taisyklėms.. ir laisvei netikrai..

 

Tie geri.. tie blogi...

Tie teisūs.. tie klysta...

Taip būna.. o taip nebūna..

Naudingi.. Nereikalingi...

Mylimi.. Nekenčiami..

 

Pagaliau... Gal pasiduoti...?

Tyliai Tikras Tu..

Tyliai sau sakai...

Ir ne draugų balsai..

Balsai mirusių širdžių..

Tau pradeda šnabždėt...

Sustok... Neženk...

Mirsi.. Viską prarasi...

Užsimerk... Galvą nuleisk..

Gryžk..

 

Galva papurtai...

O gal .. atsiduoti..

Silpnu pabūti...

Pripažinti sau..

Kad nieko... iš tiesų..

Nieko tikro.. vis dar neturiu..

Ir atsiverti.. kapituliuot..

Akis atmerkt..

Ir Širdžiai nusilenkt..

 

Gal nebekovot...

Gal pasiduot..

Kapituliuot..

Širdžiai atsiduot..

Nes..

Sąmoningas silpnumas..

Tirpdo netikrą ego..

 

 

VISI ILGISI DIEVO..

 

Kiek dar bėgsi nuo savęs..

Kiek dar ieškosi Tu manęs..

Nemylėti pavargsti..

Nors ir Gyvenimo centre

Nuolat gyveni..

 

Kokie klastingi Tavo dūriai..

Kaip ir Tu - Absoliučiai tobuli..

Strėlės mano kraujuojančiame kūne..

Iš aukso ir smaragdų..

Sąmonės budimui.. nukalti..

 

Gal mūsų sielvartas ir tikras

Tačiau.. įprasmintas jis taip retai...

Nors ir guodžiamės protingai..

Tačiau.. visai neišmintingai..

Taip Realybę pamiršti..

 

Tik Tu Viena..

Sielų.. dramoj amžinoj

Ilgesio ir pokyčių Esi verta.. Tik Tu...

Iliuzijoj saldžioj.. iliuzijoj skaudžioj..

Tik Tu.. Nuolat ranką su šypsena tiesi..